< Ankstesnis		Sekantis >

„Nenoriu įžeisti mūsų verslo banginių, tačiau Lietuvoje jie negali vadintis oligarchais, tam čia per mažai erdvės", - teigia Arūnas Laurinaitis, koncerno „Achemos grupė" viceprezidentas, atliekantis prezidento funkcijas. Apskritai Lietuvoje formuojamas negatyvus požiūris į verslą, valdžia meldžiasi užsienietiškam doleriui, paniekindama litą, nors verslas sukrauna veik 72 proc. nacionalinio biudžeto. Tuo tarpu chemijos pramonė, kurioje veikia „Achema", per pastarąjį dešimtmetį savo pridėtine verte Lietuvoje išaugo labiausiai. „Viena sėkmės priežasčių - nuolatinis atsinaujinimas, - paaiškina A. Laurinaitis. - Be didelės dalies uždirbto pelno investavimo neįmanoma, kad ši šaka būtų pelninga ar bent jau galėtų išgyventi sunkmečiu. Tad būtų gerai, kad valdžia tai irgi suprastų - negalima per ilgai mokesčiais smaugti verslo." Numatomas sunkmetis verčia koreguoti planus Kalbame metų sandūroje. Kokie praėję metai buvo „Achemos grupei" ir kokių tikitės šių? Praėję metai buvo dvejopi: jie mums buvo skausmingi ir patys blogiausi, kadangi netekome įkūrėjo ir pagrindinio kompanijos variklio, prezidento dr. Bronislovo Lubio. Tačiau vieni iš geresnių, jei kalbėsime plikais skaičiais. Verta paminėti, kad gyvenome pokriziniu laikotarpiu. Prieš tai sunkmečiu mes visose bendrovėse priėmėme tam tikrus sprendimus dėl kaštų mažinimo, efektyvesnio žaliavų suvartojimo, pagrindines investicijas nukreipėme į konkurencingumo didinimą, kad galėtumėme konkuruoti eksporto arba Vakarų rinkoje. „Achema" apie 80-85 proc. savo produkcijos eksportuoja į užsienį, ir mes turime konkuruoti su užsieniečiais ne tik kokybe, pateikimo terminais, stabilumu, patikimumu, bet taip pat ir kaina. Mūsų Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai „Klasco" irgi svarbu kaštai arba sugebėjimas konkuruoti kainodara. Tad krizė mums buvo kaip tik tas metas, kai priiminėjome sunkius sprendimus, o praėję metai, galima sakyti, buvo sunkmečio ir priimtų sprendimų vaisių raškymo periodas. Taip pat įgyvendinome veik visų investicijų, projektų planus, kuriuos buvome užsibrėžę praėjusiais metais. Todėl ekonomine prasme metus užbaigėme pakankamai gerai ir galime džiaugtis finansiniais skaičiais bei rezultatais. Ar kalbos apie antrą, dar gilesnę, euro zonos skolų krizę verčia peržiūrėti koncerno strategijas? Taip, be abejo, mes jau esame šiek tiek pasimokę iš praėjusios krizės - tąkart jos ženklai mums atrodė tolimi, kaip ir dauguma, mes manėme, kad Lietuvos ji nepalies arba palies kitaip. Suprantama, ir tada mes ruošėmės sunkmečiui, bet, kaip kartais nutinka, nesuvokėme jo dydžio ir formos. Kadangi pastaruoju metu girdime apie ekonomikos lėtėjimą ir problemas pietinėje euro zonoje, girdime, kaip euro zonos lyderiai tariasi gelbėti šalis, kaip pradedamas jų skirstymas į blogas, geras ir pusiau geras, todėl darome prielaidą, kad sunkmetis gali užsitęsti. Ar jis bus toks gilus ir staigus, koks prieš tai? Manau, kad ne - tam nėra fundamentalių priežasčių. Tačiau ekonomikos ženklai pagal įvairius rodiklius rodo jos lėtėjimą ir pasaulio ėjimą į recesiją. Ir iš tiesų, jeigu skolų valdymas bus vykdomas per taupymą, tai reiškia prekių ir vartojimo mažėjimą - natūraliai pasiūla nukris pakankamai stipriai ir verslas, ne tik mūsų, bet visų šalių, susidurs su atitinkama įtampa. Tačiau įvertinus tai, kad mes jau vieną krizę išgyvenome, šio to iš jos pasimokėme, be to, dar nesame atleidę diržų, nėra taip baisu. Tvirtindami 2012 metų planus, iš dalies jau įvertinome galimą sunkmetį ir juos koregavome: strategijos nekeičiame, tačiau, kaip ir kasmet, įvertinome aplinką ir pasižiūrėjome, kurių verslo šakų vystymą reikia pagreitinti, o kurių atitolinti ir pristabdyti. Tad į 2012-uosius žvelgiame kur kas atsargiau, nei žiūrėjome prieš praeito laikotarpio krizę. Mes puikiai suprantame, kad nesame politikai ar valstybė, galintys priimti vienokius ar kitokius sprendimus, o paskui atsakomybė savaime kažkur išgaruoja. Verslas yra paprastas - nepadarei, tada ekonomika priima už tave sprendimus ir, kaip įprasta, tai priveda prie bankroto. Minite, kad pernai įgyvendinote numatytus investicinius projektus. Kurie jų svarbiausi? Viena svarbiausių mūsų krypčių yra energetika. Ji svarbi ne tik mums, bet ir kitoms Lietuvos bendrovėms, yra visos ekonomikos vystymo pagrindas. Tik galbūt mes labiau reiškiamės spaudoje, dažniau išsakome savo nuomonę, nes turime ir patirties šioje srityje, ir dažniau susiduriame su problemomis kaip vartotojai. Mūsų tikslas - tapti mažiau priklausomais nuo užsienio energetinių resursų ir apsirūpinti iš savos gavybos. Pernai baigėme 47 megavatų elektros jėgainę, 23 megavatų jau turėjome ir praktiškai „Achemos" elektros poreikį mes visiškai tenkiname. Tačiau buvo iškilęs kitas klausimas - VIAP arba visuomenės mokesčio problema. Įsivaizduokite, pasisodinate bulvių, morkų, jas užsiauginate, suvalgote, o jums sako: „Susimokėkite." Už ką? Nes iš kažko kito nepirkote daržovių ir tas kažkas kitas neužsidirbo. Mums visuomet atrodė keistas šis reikalavimas. Vis dėlto panašu, į metų pabaigą Vyriausybė ir energetikos ministras suprato, kad stipriai apsunkinus pramonę, stipriai padidinus energetikos kaštus, ne tik kompanijos vystymo, bet ir apskritai išgyvenimo galimybės tampa pakankamai sudėtingos. Panašu, kad šio klausimo sprendimas bus teigiamas - savo poreikiams pasigaminta elektros energija nebus apmokestinta. Dviejų suskystintų dujų terminalų Lietuvai per daug Esate minėjęs, kad toliau vystysite velionio Bronislovo Lubio idėją pasistatyti savo suskystintų dujų terminalą (SDT). Ar Lietuvai dviejų suskystintų dujų terminalų ne per daug? Ar nekils rentabilumo problemų? Juk didžiausia dujų vartotoja Lietuvoje yra „Achema" (suvartoja apie 80 proc.), o ir Latvija bei Estija kalba apie savo terminalų statybą. Iš tiesų demokratija arba laisvė kartais yra gerai. Ir tai, ką jūs paminėjote, kad Lietuva, Latvija, Estija planuoja statyti savo terminalus, manau, yra demokratijos išraiška. O ekonominiu požiūriu? Ar iš tikrųjų jų tiek atsiras, iš ekonominės pusės žiūrint, mano supratimu, ne. Politiniais tikslais gali atsirasti ir tiek terminalų. Bet paskui klausimas kils, kiek jie bus efektyvūs, kiek bus apkrauti ir naudojami. Politine prasme terminalas garantuoja energetinę nepriklausomybę, tai labai svarbu, ypač Lietuvai, kurios viena didžiausių bėdų yra priklausomybė nuo rusiškų dujų. Tad čia mes neturime absoliučiai jokio pasirinkimo. Tačiau šiandien vis dar nematyti realaus postūmio rengiant dujų jungtį su Lenkija. Antra dujų jungtis tarp Suomijos ir Estijos taip pat realiai nepradėta. O apie dujų perdavimo tarp Baltijos valstybių didinimą Lietuvoje nė nekalbama. Vien SDT negarantuoja nepriklausomybės, be jungties su Lenkija nebus integracijos į ES dujų tinklus. Galima terminalo statybas sieti su infrastruktūros, arba vamzdžio, klausimu. Tai yra strateginiai ir politiniai klausimai, kurie turėtų būti svarbūs ir Vyriausybei, ir ministerijoms. Tačiau paradoksas - eina metai, o šie klausimai labai labai lėtai juda. Aš džiaugiuosi, kad pagaliau pradedama judinti jungtis, kuri reikalinga užžiedinimui nuo Jurbarko iki Klaipėdos, kad, atsiradus terminalui, ji funkcionuotų. Labai daug pastangų reikėjo įdėti, kad ją pajudintumėme iš mirties taško, nes be jos faktiškai terminalas yra neveiksnus. Tas pats būtų, jei nusipirktumėme automobilį, bet neturėtumėme benzino ar dyzelino. Kalbėdamas apie infrastruktūrą, aš suprantu, kad galbūt sudėtinga skirtingoms valstybėms rasti bendrą politiką, bendrus interesus, vis tik, mano supratimu, strateginiai klausimai ir projektai vystomi per lėtai. O ar nebus per didelė pasiūla, jei žiūrėsime iš verslo ir ekonominės pusės, jei nebus paklausos, tai tie projektai ir neįvyks. Šiuo metu yra natūralu, kad kiekviena šalis - Latvija, Estija, Lietuva - garsiai per spaudą sako, kad jau stato, kad jau gavo finansavimą ir taip toliau. Tai rinkodaros žaidimas, panašiai, kaip girdime automobilių turguje: „Jei neimsi, turiu penkis pirkėjus ir tuoj nupirks." O ateini vakare ir matai tą patį automobilį vis dar stovintį vietoje. Taip ir kiekviena šalis, norėdama tapti svarbi, ieško bendradarbiavimo galimybių ir partnerių. „Achemą" kalbina ir viena, ir kita šalis, kad mes prisijungtumėme prie jų statybų. Estija ir Latvija supranta, kad, jei ateitų „Achema", pavyzdžiui, į estų projektą, padvigubėtų dujų suvartojimas, kadangi „Achema" vartoja daugiau negu visa Estija ir labai panašiai kaip Latvija. Estai sutiktų „Achemą" ištiestomis rankomis, o Lietuva bendrą projektą sužlugdė. Aš nesu politikas, ir kartais politiniai klausimai man sunkiai suprantami. Iš tiesų bendras mūsų ir Gedimino Kirkilo vyriausybės projektas dabar jau būtų buvęs baigiamajame etape ir šiemet mes būtume turėję terminalą. Tačiau buvo priimtas toks sprendimas, kad tikriausiai tuo metu Lietuvai nereikėjo pigesnių dujų. Nedrįstu nei komentuoti, nei kritikuoti, kadangi teisminiai procesai dar vyksta. Pasakysiu tik tiek, labai gaila, kad dabartinė valdžia priėmė tokį sprendimą ir, be pagrindinio vartotojo, terminalo ekonomiškumas tampa labai sąlyginis. Vis dėlto šiandien atnaujintos diskusijos, ir tai suteikia viltį, kad mes lyg ir grįšime ten pat, kur buvome prieš ketverius metus, kai buvo įkurta bendra mūsų ir valstybės terminalą statysianti bendrovė. Kaip sutarsime su Vyriausybe - tokia pačia ar kitokia forma dalyvauti projekte, esmės nekeičia, bet keičiasi principai: verslas negali ilgai ir tuščiai mindžikuoti vietoje kaip politikai, todėl mes per tą laiką ieškojome ir tebeieškome alternatyvų. Atitinkami sprendimai yra priimti ir darbai nuveikti, kad galėtumėme išlikti konkurencingi, išlaikyti darbo vietas. Mes negalime elgtis neatsakingai, vadinasi, palyginus su situacija prieš trejus-ketverius metus, dabar ji pasikeitusi gana stipriai verslo požiūriu ir jo naudai. Teigiate, kad vis dėlto dviejų suskystintų dujų terminalų Lietuvoje nebus, tiksliau, „Achema" atskiro nestatys? Aš sakau, kad Lietuvai reikalingas tik vienas terminalas. Mano supratimu, antras terminalas Lietuvoje būtų grynai politinis ir neturėtų jokios ekonominės naudos ir vertės. O statybos priklausys nuo to, kokie motyvai nugalės: politiniai ar ekonominiai. Mes esame tik už tai, kad terminalas kuo greičiau atsirastų, tačiau proceso tempai kelia abejonių. Aš nenoriu kritikuoti valdžios, nes nežinau visų detalių, tačiau ji garantuoja, kad 2014-ųjų pabaigoje terminalas atsiras. Tai būtų pakankamai gera žinia, jei iš tiesų tai įvyktų. Ar galima sakyti, kad Vyriausybė vėl plačiai atvėrė duris „Achemos grupei"? Durys niekada nebuvo visiškai uždarytos, tik susidūrė skirtingi požiūriai. Nesakau, kad dabar požiūriai yra kardinaliai pasikeitę, tačiau, sakykime, atsirado daugiau vietos diskusijoms ir suvokimas, kad mes nuo kalbų perėjome prie konkrečių darbų: jau turime savo atskiro terminalo studijas ir artėjame prie fazės, kai reikalingas derinimas, ministerijų, uosto direkcijos leidimai ir taip toliau. Dabar tarnybos ir žinybos susidūrė su realiais klausimais ir problemomis: pakankamai sunku dviem terminalams operuoti, kadangi yra vieni „Lietuvos dujų" tinklai, atsiras vienas vamzdynas, kyla pralaidumo klausimas - kam užtikrinti pirmumą, kad kiekiai galėtų būti paduodami į „Lietuvos dujų" tinklus: ar valstybės, ar privačiam terminalui. Tad, kol nėra įdėta didelių investicijų, mes bandome diskutuoti su valdžia, kad būtų išvengta tuščiai stovinčio terminalo. Aš nesakau, kad mums atvėrė plačiau duris, mes toliau atliekame savo terminalo studijas. Taip pat nesakau, kad mes jau susitarėme su valdžia, tačiau dialogas vyksta, kad būtų išvengta didesnių klaidų. Pagaliau, po kelerių metų, galima įžvelgti realius Vyriausybės žingsnius energetinės nepriklausomybės link? Garantuoti už politikus nesiimčiau. Sakyčiau, jei kitąmet nebūtų Seimo rinkimų, būtų didelė tikimybė, kad iš tiesų turėsime savo terminalą. Bet šiuo metu aš esu atsargus - jau kartą buvo įsteigta bendrovė, kuri vykdė suskystintų dujų terminalo statybų projektą. Pasikeitus valdžiai, buvo suspenduota. Dabar pradėtas kitas projektas, bet kitąmet laukia rinkimai į Seimą, ir kas galėtų paneigti, kad nepasikartos tas pats scenarijus. Tai būtų pats bjauriausias ir pats neteisingiausias sprendimas, tačiau politikai dažnai būna neprognozuojami. Bet, kaip minėjau, verslas nestovi vietoje - mes ieškome vienokių ar kitokių sprendimų tam, kad iš tiesų galėtumėme užtikrinti kompanijos ir fabriko stabilumą. Kad Vyriausybė verslui netrukdytų Ką Vyriausybė galėtų padaryti, kad „Achema" ir kitos lietuviško verslo bendrovės taptų konkurencingesnės? Reikėtų kalbėti apie Vyriausybės požiūrį į Lietuvos ekonomiką. Labai svarbu, kad ji turėtų viziją, kas yra svarbu Lietuvai, ir skirtų palaikymą arba papildomą dėmesį toms sritims. Liūdna stebėti, kai šienaujama į kairę ir dešinę, nežiūrint, kas yra svarbu, kas šiandien sumoka mokesčius ir pripildo valstybės biudžetą, kas mokės po penkerių metų, o kas - po dešimties. Jei būtų sudėlioti prioritetai, siekiant pramonės ir verslo vystymo, tada viskas būtų aišku. Tačiau šiandien aš matau pasimetimą, prioritetų neturėjimą, nesusivokimą. Naktinės mokesčių reformos aiškiai parodo, kad valstybė neturi strategijos, ir tai, be abejo, baugina. Jei prieš penkerius metus būtumėme turėję aiškią šalies vystymosi viziją, jei būtumėme susidėlioję, kurios šakos yra prioritetinės, Lietuvos pažanga šiandien būtų buvusi gerokai didesnė. Šiandien mes išbarstėme pinigus, tos sritys, kurias kuruojantys politikai ar ministrai buvo stipresni, gavo didesnę dalį ir Europos Sąjungos lėšų. Tačiau niekas nepamatavo ir nepasakė, kokį efektą mes norime gauti iš tų Europos pinigų. Dabar, kaip ir praėjusiam sunkmečiui, mes nepasiruošėme, ir Vyriausybė nori arba planuoja išjoti iš šios krizės ne dėl to, kad būtų priėmusi teisingą sprendimą, o dėl to, kad verslas turi prisiimti tą naštą. „Achemai" padėti nereikia, reikia, kad valdžia su savo neaiškiais sprendimais netrukdytų, ir ne tik „Achemai", bet visam verslui. Aš nesu prieš vienokius ar kitokius įvedamus mokesčius, viskas yra suprantama, ypač tokioje sudėtingoje situacijoje. Bet mokesčiai turėtų atsirasti, logiškai suvokiant, dėl ko įvedamas vienas ar kitas mokestis, kiek laiko jis galios, kaip tos verslo šakos, kurios negali jo pakelti (juk jos nevienodai reaguoja į mokesčių pakeitimus), bus palaikomos, ar kada nuo jų bus nuimta ta našta. Jei būtų aiškesnis Vyriausybės sprendimų suvokimas, tai daugelio sričių verslo požiūris į Vyriausybę būtų visai kitoks. Nesakau, kad ji viską daro blogai, yra ir pakankamai gerų darbų, tačiau naktinės reformos priveda prie negatyvaus mąstymo ir atsiliepimų. Mano didžiausias noras būtų, kad ji netrukdytų verslui, tai būtų puiku. Vienas išskirtinių valdžios ir ypač prezidentės šio sezono lozungų - kova su oligarchais. Paradoksas - apie 72 proc. nacionalinio biudžeto suneša verslas. Argi mes nekertame per ranką, kuri mus maitina? Viskas priklauso, kaip įsivaizduojama Lietuva. Jei Lietuva įsivaizduojama kaip paslaugų, turizmo valstybė, kaip pietų Europos šalys Ispanija, Turkija, valdžios požiūris būtų suprantamas ir dėl to negalima būtų pykti. Tačiau, kadangi mes kasmet vis kažkur vystomės ar kažką naujo įsigyjame, investuojame, mums labai svarbu suvokti, kas Lietuvai yra prioritetas. Kad mes, verslas, neleistumėme pinigų vėjais ten, kur po dvejų, trejų ar penkerių metų valdžia sudarys tokias sąlygas, kad bus neįmanoma tai šakai išgyventi ir egzistuoti. Tai, kad mus vadina oligarchais, aš abejoju, kad apskritai šis žodis, atėjęs iš svetur, Lietuvoje gali būti vartojamas. Aš nenoriu įžeisti mūsų verslo banginių, bet šis žodis taikomas Rusijoje, Anglijoje ir galbūt Vokietijoje - didelėse šalyse, kuriose galima sukti milžinišką verslą ir turėti didžiulę įtaką, tuo tarpu Lietuvoje nėra tiek daug erdvės, kad galėtų gyventi oligarchai. Jeigu mes kalbame apie verslininkus, kurie turi pakankamai lėšų vystyti verslą, tada taip, valdžia kerta per ranką, kuri visus maitina. Iš tikrųjų, kiek tenka bendrauti su užsienio šalių verslininkais ir politikais, niekur nemačiau, kad ministras ar aukšti politikai, nuvažiavę į kitą šalį, neatstovautų verslui ir jam nepadėtų. Tai vienas klausimų, dėl kurio man sunkiai suprantama tam tikro Lietuvos ministro ir Vyriausybės pozicija. Jų požiūriu, „verslas, jūs - sau, jūs ir dirbkite sau, o mes, jei sugalvosime, nesitardami su jumis, uždėsime mokesčius, niekur nevažiuosime ir nieko nedarysime". Aš nesakau, kad visos ministerijos taip elgiasi, yra ir gan pozityviai nusiteikusių mūsų atžvilgiu, ir net padedančių. Tačiau kovos už verslą Lietuvoje pasigendu. Galbūt tai - valstybės brandos stygiaus požymis ir sovietmečio liekana. Kova už nacionalinį verslą Vakarų Europos šalyse, kur gajos gilios verslo tradicijos, yra absoliučiai kasdienis dalykas. Tuo tarpu mums trūksta supratimo apie verslą, kaip šalies ekonomikos variklį. Aš nenorėčiau sulaukti momento, kai bus per vėlu Vyriausybei suprasti, kad mokesčiai neatsiranda iš dangaus, o juos uždirba ir sukrauna verslas. Kiek ilgai dar gyvensime baime, kad štai atsistos finansų ministras ar Vyriausybė: „Šiandien užkraunu jums tokius mokesčius... Ak, jūs dar kvėpuojate? Šekit dar kitokius. Mano kadencija baigėsi, atėjo nauji ministrai ir vėl tegul galvoja, kokią naštą dar jums užkrauti." Reikia suvokti, kas yra svarbu Lietuvai ne trumpalaikiu periodu, kai sako, kad reikia išlaikyti tokį ir tokį deficitą, atitinkantį Mastrichto kriterijus. Viskas gražu, bet klausimas, ar tikslas yra pasiekti tuos rodiklius, bet nuskurdinti žmones, sužlugdyti pusę verslo, ar atvirkščiai, padaryti taip, kad kildamas verslas padėtų valstybei pasiekti rodiklius. Viskas priklauso nuo požiūrio - šiandien valdžia biudžetą pildo kaip buhalteris: sudeda vieną prie vieno ir turi būti du. Tačiau reikia būti ne buhalteriu, bet finansininku ir suvokti, kad, jeigu priimi sprendimą, tai vienas prie vieno nebūtinai bus du, gali būti ir minus du. Sprendimų pasekmės gali būti ir neigiamos, net jei matematiniu apskaičiavimu atrodo, kad taip reikia daryti. Bet tam reikalinga ir kokybiškesnio valdymo ar valdininkų sistema, kuri galėtų ruošti normalesnes programas. Pavyzdžiui, ta pati energetinės nepriklausomybės programa - ji keičiasi kaskart, vos pasikeičia valdžia, mano supratimu, tai yra nesąmonė. Strategija negali keistis išvien su politinėmis partijomis, nes tokiu atveju mes kalbame apie partijų strategiją, kurią jos nori įgyvendinti atėjusios į valdžią. O dar blogiau, kai ta pati strategija tos pačios partijos buvimo valdžioje laikotarpiu kinta kelis kartus - tada mes kalbame apie trumpalaikes taktikas. Taip gimsta chaosas tiek mokesčių, tiek politikos, tiek požiūrio į verslą prasme. Buvusi „Vilniaus prekybos" grupė dalies įmonių valdymą perkėlė į Nyderlandus ir mokesčiais jau pildo šios šalies biudžetą, o į Lietuvą grįžta kaip užsienio investuotojas. Šis sprendimas įkvėpė ne vieną lietuvį verslininką domėtis galimybėmis. Ar Jūsų grupė nesvarstė irgi trauktis iš Lietuvos? Be abejo, meluočiau, sakydamas, kad nesvarstėme. Mes svarstėme - ir labai seniai, ir ne taip seniai. Kaip sakiau, verslas negali stovėti vietoje ir tikėtis kažkieno malonės. Jis turi pats išgyventi ir padėti išgyventi darbuotojams. Kas Jus stabdo? Kodėl Jūs dar čia? Tikriausiai viena iš priežasčių yra tai, ką mes labai retai deklaruojame, bet dažnai darome - esame socialiai atsakinga bendrovė. Būdami Lietuvoje ir čia vystydami verslą, suprantame, kad dalimi pajamų, kurias sugeneruojame, turime pasidalyti su visuomene. Viena dalybų forma, be abejo, yra mokesčiai. Kita - darbuotojų socialiniai klausimai ir išlaikymas. Tai mums vis neleisdavo priimti sprendimo ir atsižvelgti vien į skaičius. Jeigu atmestumėme sentimentus ir tai, kad mums svarbu, kaip gyvens Lietuva, mes būtumėme išėję ir anksčiau, kadangi kitos šalys siūlo labai patrauklių sąlygų verslui. Tačiau jei visos bendrovės pradės trauktis, kas liks Lietuvoje? Tad apibendrindamas sakyčiau, jog patriotizmas ir atsakingas požiūris į darbuotojus, kurie liktų Lietuvoje, mus sulaiko nuo šio žingsnio. Ar mes dar ilgai kentėsime, viskas priklausys nuo valdžios sprendimų. Mes suprantame, kad, kai valstybė išgyvena sunkmetį, verslas turi prisidėti. Tačiau norėtumėme, kad tas prisidėjimas būtų protingas ir, svarbiausia, kad būtų aišku, kur nusėda lėšos, surenkamos mokesčių pavidalu. Valdžia įveda mokesčius, juos sukrauna verslui ir mano, kad jam neįdomu, kur ir kaip efektyviai tuos pinigus išleidžia. Kiekvienas verslas, nepriklausomai nuo jo pakraipos, dalydamasis su valstybe įvertina riziką, viską apskaičiuoja, tačiau aš dažnai pasigendu, kad Vyriausybė tai suprastų. Sakote, patriotizmas suderinamas su verslu? Manau, suderinamas. Jeigu nebūtų nacionalinio verslo ir Lietuvoje turėtumėme tik iš užsienio atėjusias kompanijas, būtų sunku. Man keistas valdžios deklaravimas, kad reikia sudaryti sąlygas užsienio kapitalui ateiti. O kuo lietuviškas kapitalas yra kitoks ar blogesnis? Mes daug apie tai diskutavome su valdžios atstovais, bandėme įrodyti, kad lietuviškas kapitalas yra stabilesnis, patvaresnis ir ilgalaikiškesnis. Nenoriu kalbėti pavyzdžiais, tačiau sunkmečiu iš bankų sektoriaus, kuris nelietuviškas, mus buvo pasiekusi informacija apie pinigų „išvedimą" iš šalies. Tai reiškia, kad tie, kurie ateina į Lietuvą, patriotizmo neturi, jie turi vieną tikslą - susikurti verslą ir, priklausomai nuo to, kokios palankios sąlygos bus sudarytos, jie tik ir kurs tą verslą, o pirmą dieną, kai verslo logika padiktuos, kad Lietuvoje pernelyg rizikinga, jie išeis. Tuo tarpu vietiniai verslininkai gimė čia, jie čia gyvena ir dės visas pastangas, kad verslas liktų, plėstųsi ir įsisuktų. Be abejo, užsienio kompanijų vardai sukuria šalies reputaciją. Bet klausimas, ar vien reputacija yra svarbu, ar dar reikalingas patvarumas ir stabilumas. Lietuviškas kapitalas šiandien yra stipriai nuvertintas ir net formuojama nuomonė, kad visas lietuviškas kapitalas yra blogas, nešvariai sukrautas ir kad jis neša vien blogį, o ne gėrį, todėl negali dalyvauti viename ar kitame projekte. Tokia nelygybė iš tiesų kažkaip keistai kvepia ir man keistas valdžios požiūris bei tai, kad ji labiau meldžiasi užsienietiškam doleriui, o ne lietuviškam litui. Įmonių nepardavinės Po koncerno prezidento netekties minėjote, kad pagrindinės koncerno veiklos išliks nepakitusios bent tol, kol paaiškės paveldėtojai. Ar jau aišku, kokių pokyčių galima laukti? Mūsų veikla, nors stipriai diversifikuota, turi savo plėtros logiką. Koncernas įkurtas ne per vieną dieną, bet buvo vystomas daugybę metų, tad dabartinę būseną galima vadinti subrendimo. Toliau vystysime koncerno veiklas. Šiandien nematau prielaidų, kad kas nors kardinaliai keistųsi. Mūsų veiklos ir vizija buvo suformuota per ilgą laikotarpį ir, skirtingai nei valstybė, mes kiekvienoje veikloje turime numatę kryptį, trumpesnes ir ilgesnes programas, svarbesnius ir mažiau svarbius tikslus, esame susidėlioję prioritetus. Jei dėl įvairių priežasčių - rinkos sąlygų, mokestinės aplinkos - nebus sąlygų vystyti vieną kryptį, mes vystysime kitą. Akcininkų kaita gali turėti tik tokios įtakos, kad užuot vystę vieną kryptį kaip planavę, labiau koncentruosime dėmesį į kitą. Kad ir kaip būtų, šiandien tikrai galiu pasakyti, kad tai, kas buvo suplanuota, bus vykdoma, o verslai išlaikyti. Buvo girdėti spėlionių, kad paveldėtojai gali atsikratyti kai kurių nuostolingų bendrovių ir palikti tik pelningus verslo segmentus. Matyt, turėta omenyje koncerno valdomas žiniasklaidos bendroves. „Achemos grupė" yra vientisas skirtingų veiklos krypčių darinys ir tikrai nenagrinėjame kurios nors bendrovės atsisakymo, pardavimo variantų. Priešingai, tiems, kurie rinkoje bando formuoti nuomonę, jog mes ką nors parduodame ar planuojame parduoti, galiu pasakyti: mes nieko nepardavinėjame ir neplanuojame. Bendrovės, kurios šiandien yra nuostolingos, nereiškia, kad tokios ir liks, pasikeitus sąlygoms - kitąmet, po pusmečio ar dar po dvejų metų, jos netaps pelningos. Kaip sakiau, kiekviena verslo šaka turi savo plėtros viziją: kaip ji galėtų būti išvystyta, ko reikia, kad mes to pasiektumėme, ir tikrai neieškome pirkėjų. Tad aš nemanau, juolab kad bendrauju ir su paveldėtojais, jog rinka pradžiugs, nes atsiras daug kompanijų. To tikrai nebus, galiu užtikrinti. Taip pat svarstyta, kad atsisakysite akcento Rytų kryptimi - dėl priklausomybės nuo „Gazprom" dažnai sulaukdavote kaltinimų prorusiškumu. Mes į Rusiją neeksportuojame. Esame su ja susieti per energetiką, lygiai taip pat, kaip ir visa Lietuva. Tad, kai Lietuva nuspręs mažinti Rytų įtaką, mes elgsimės lygiai taip pat, nes esame priklausomi nuo Vyriausybės apsisprendimo. Neturime jokio noro veikti Rytuose, bet, kad ir kaip gaila, visi sprendimai dėl „veikimo Rytuose", kitaip sakant, nepriklausomybės nuo Rusijos mažinimo, yra Vyriausybės rankose. Jei tai priklausytų nuo verslo, jau seniai būtumėme išsprendę visas pagrindines problemas. Verslas su verslu, nepriklausomai nuo vartojamos kalbos, susikalba. Velionis Bronislovas Lubys aktyviai dalyvavo politikoje, dažnai kritikuodavo tiek atskirų ministrų, tiek Vyriausybės sprendimus. Jūs užsiminėte, kad esate nelinkęs politikuoti. Ar tai reiškia, kad Jūsų vadovavimo koncernui modelis yra kitoks nei prezidento? Atskirkime du dalykus. Prezidentas buvo privačios kompanijos, bet taip pat ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas. Jo kritika ar kitokia nuomonė buvo ne „Achemos grupės" prezidento pozicija, o Lietuvos pramonininkų konfederacijos požiūris. Kadangi Bronislovas Lubys kalbėdavo visos pramonės vardu, ir nors daugeliu atvejų neatstovavo koncerno interesams, visuomenė buvo susidariusi nuomonę, kad prezidentas kovoja už savo verslą. Tačiau jis kovojo už Lietuvos verslą, daug pastangų ir energijos atidavė gindamas pramonę. Mano supratimu, jis nepelnytai gaudavo kritikos, kad neva atstovaudavo savo, kaip „Achemos grupės" savininko, interesams. Iš tiesų „Achemos grupė" niekada į politiką nesikišo. Juolab kad vienos įmonės balsas nieko nereiškia, o asocijuotos įmonių organizacijos balsas reiškia. Pavasarį Lietuvos pramonininkų konfederacija išsirinks naują prezidentą, tada galbūt bus aiškesnė takoskyra tarp mūsų verslo kompanijų ir pramonininkų, kaip politinės organizacijos. Suprantama, mes taip pat dalyvausime jos veikloje. Tačiau tai nereiškia, kad negalime susitikti su ministru ar premjeru ir išreikšti savo pozicijos, bet tai nėra politikavimas plačiąja prasme. Kalbant apie politines partijas, Bronislovo Lubio vadovaujamas koncernas aktyviai jas rėmė. Dabar prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva Seimas uždraudė tai daryti. Kaip vertinate tokį sprendimą? Kaip kalbėjome anksčiau, kiekviena visuomenė turi subręsti, politikai taip pat. Tad šį sprendimą vertinu pozityviai, kaip požymį, kad galbūt politikai subrendo ir jų elgsena turėtų būti labiau orientuota į Lietuvos visuomenės, o ne atskirų grupių interesų tenkinimą. Kita vertus, jei įstatymo pataisa lems, kad Lietuvoje liks dvi politinės partijos, galbūt tai nebus pats geriausias rezultatas, nors, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ar JAV dvi politinės partijos pasidalydamos sėkmingai valdo šalį. Kad ir kaip būtų, aš sprendimą vertinu teigiamai, jei manysime, kad iki šiol verslo pinigai versdavo politikus elgtis prieš jų sąžinę. Tačiau, ar iš tiesų valstybė yra pajėgi suteikti tiek resursų, ypač krizės akivaizdoje, aš nežinau. Ir nenorėčiau kritikuoti įstatymo. Pasakysiu tik tiek, kad politikai patys priėmė sprendimą, it kokį etikos kodeksą, ir lieka klausimas, ar jo laikysis - tada ir pamatysime, reikėjo šio įstatymo ar ne. Gabrielė Vasiliauskaitė | Straipsnis iš naujienų portalo Alfa.lt 2011-12-30

< Pramoninių parkų ir LEZ teritorijų planavimas bus trumpesnis		Klaipėdos gamybininkai: „Nors pardavimus gelbsti eksportas, planuoti gamybą – gyvybiškai svarbu“ >

Kopijuoti ir publikuoti informaciją leidžiama nurodant aiškią nuorodą į INVESTAR.LT portalą arba gavus raštišką sutikimą. Redakcija už pranešimų turinį ir kalbą neatsako.